Kūrybiškumas vaikystėje nebūtinai prasideda nuo dažų, popieriaus ar plastilino. Jis pasireiškia ir tuomet, kai vaikas nusprendžia, kad kartoninė dėžė šiandien yra kosminis laivas, kaladėlė – telefonas, o žaislinis šuo – parduotuvės savininkas. Tokie sprendimai suaugusiajam gali atrodyti visiškai paprasti, tačiau vaikas tuo metu mokosi kurti idėjas, keisti jau žinomų objektų paskirtį ir konstruoti savo žaidimo taisykles.

Dėl to kūrybiškumą dažnai geriausiai skatina ne tie lavinamieji žaislai, kurie turi daugiausia funkcijų, o tie, kurie vaikui palieka daugiausia sprendimų.

Žaislo tipas	Ką galima veikti	Kur atsiranda kūrybiškumas?
Kaladėlės ir konstruktoriai	Statyti, jungti, griauti, perstatyti	Vaikas pats nusprendžia, ką kurs
Figūrėlės	Kurti situacijas ir istorijas	Atsiranda veikėjai, dialogai, siužetas
Vaidmenų žaidimų priemonės	Žaisti parduotuvę, gydytoją, virtuvę	Atkartojamos ir keičiamos realios situacijos
Kūrybinės medžiagos	Piešti, lipdyti, karpyti	Nėra vieno būtino galutinio rezultato

Svarbus žodis čia yra „galima“. Jeigu kiekvienas žaislo naudojimo žingsnis numatytas iš anksto, vaikui tenka daugiausia vykdyti instrukciją. Tai gali būti naudinga tikslumui ar gebėjimui sekti seką, tačiau vaizduotei reikia daugiau laisvės.

Todėl konstruktoriaus rinkinys nebūtinai visada turi būti naudojamas pagal pridėtą schemą. Kartais verta ją visai padėti į šalį ir pasiūlyti vaikui sukurti miestą, transporto priemonę ar „daiktą, kurio dar niekas nėra sugalvojęs“. Tokia užduotis neturi vieno teisingo atsakymo.

Panašiai galima elgtis ir su piešimo bei rankdarbių priemonėmis. Vieną kartą galima kurti pagal pavyzdį, o kitą – duoti tas pačias medžiagas be jokio galutinio paveikslėlio. Vaikui tenka pačiam nuspręsti, ką iš jų padaryti.

Kūrybiškumas atsiranda ir susidūrus su problema

Įdomu tai, kad vaizduotę lavina ne tik „laisvas kūrimas“. Ji reikalinga ir tada, kai pirmas sprendimas neveikia. Pastatytas bokštas nuolat griūva? Reikia sugalvoti, kaip padaryti pagrindą stabilesnį. Tilto apačioje netelpa automobilis? Konstrukciją teks pakeisti. Tokiais momentais vaikas mokosi, kad nesėkmė nėra žaidimo pabaiga. Galima išbandyti kitą būdą.

Suaugusiesiems čia kartais sunkiausia nesikišti. Matant, kad detalė dedama „ne taip“, norisi ją iš karto pataisyti. Tačiau jeigu nėra saugumo problemos, verta leisti vaikui pamatyti savo sprendimo rezultatą. Galbūt konstrukcija sugrius, o gal vaikas atras būdą, apie kurį suaugusysis net nepagalvojo.

Vaizduotę labai praturtina ir kelių skirtingų žaislų sujungimas. Konstruktorius neturi gyventi tik savo dėžėje. Kaladėlės gali tapti namais gyvūnų figūrėlėms, automobiliai gali važinėti vaiko nupieštu miestu, o lėlės – apsigyventi iš pagalvių pastatytoje tvirtovėje.

Būtent tokios situacijos rodo, kad vaikas ne tik naudojasi žaislu, bet ir pats kuria žaidimo pasaulį. O tai ir yra vienas aiškiausių kūrybiško žaidimo požymių.